Žemaitija ir šio krašto istorija. Etnografiniai žemaičių bruožai.
Žemaitija yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių (etnokultūrinių) regionų, pasižyminčių istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį Žemaitija apima 15 774 kv. km plotą.
Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar - Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys - ten vedė daugelis jų žygių į Žemaitiją. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija.
Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis šį vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio "žemė". Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.
Istorinės ištakos
Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi žemaičiai - ir tauta su savo žeme, kalba, tradicijomis. Žemaičiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1219 metais. Tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę - čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę - čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę - čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI-XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka.
Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje - tik pietinė visų kuršių dalis). Šiaurinė Kuršo dalis 1267 m. buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos dalimi, 1561-1795 m. priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalei), 1795-1917 m. - Rusijos imperijai, o nuo 1918 m. tapo Latvijos Respublikos dalimi. Pietų kuršius XIII a. antrojoje pusėje-XIV a. asimiliavo žemaičiai ir patys perėmė nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje).
Visą straipsnį skaitykite: https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/4814-zemaitija-ir-sio-krasto-istorija-etnografiniai-zemaiciu-bruozai.html